Pereiti prie turinio

De Havilland DH.114 Heron

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
DH.114 Heron
Tipas Keleivinis lėktuvas
Gamintojas De Havilland Jungtinė Karalystė
Pirmas skrydis 1950 m. gegužės 10 d.
Pradėtas naudoti 1950
Pagaminta vnt. 149
Vieneto kaina 60 000 svarų (1960 m.)

„De Havilland DH.114 Heron“ – XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje Jungtinės Karalystės įmonės „De Havilland“ sukurtas mažas keturmotoris propelerinis siaurafiuzeliažis keleivinis lėktuvas, pirmą kartą pakilęs 1950 m. gegužės 10 d. Konstrukciškai lėktuvas buvo dvimotorio „De Havilland Dove“ modifikacija su prailgintu fiuzeliažu ir iki keturių padidintu variklių skaičiumi. Lėktuvas sukurtas vietos ir regioniniams maršrutams. Lėktuvas buvo eksportuotas į maždaug 30 šalių.[1] Šie lėktuvai tapo pagrindu įvairioms modifikacijoms, pvz. Riley Turbo Skyliner ir Saunders ST-27 ir ST-28.

Konstrukcija ir gamyba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais orlaivių gamintojas de Havilland pradėjo kurti naują mažą dvimotorį keleivinį lėktuvą „De Havilland DH.104 Dove“, skirtą pakeisti ankstesnį „Dragon Rapide“. Lėktuvas buvo sėkmingas. Netrukus įmonė sukūrė prailgintą keturmotorį „Dove“ variantą. „Heron“ buvo kuriamas siekiant naudoti kiek įmanoma daugiau bendrų detalių su „Dove“, taip supaprastinant abiejų modelių eksploataciją.

DH Riley Heron 1982 m. Klivlendo oro uoste.

Pirmieji „Heron“ (1A) pasižymėjo nepakankama variklių galia: gana sunkūs – apie 220 kg svorio varikliai generuodavo tik po 250 AG (190 kW) galią. Skirtingai nuo „Dove“, „Heron“ buvo su fiksuota važiuokle ir be valdomo priekinio rato. Tai supaprastino priežiūrą, tačiau sumažino maksimalų greitį. Antra, lengvi aliuminio lydinio sparnų lonžeronai buvo linkę įtrūkti dėl didelės sparno apkrovos ir vibracijų. NAC šią problemą mėgino spręsti pakeisdamas aliuminio detales sunkesnėmis plieninėmis, tačiau dėl to „Heron Series 1A“, gavęs indeksą „1B“, tapo nebeekonomišku. NAC juos pardavė 1957 m.

Pagaminus 51 pirmos serijos orlaivį, buvo pradėta antrosios serijos gamyba su išskleidžiama važiuokle. Antrosios serijos lėktuvai pasižymėjo ma-esniu oro pasipriešinimu ir degalų sąnaudomis bei nežymiai didesniu maksimaliu greičiu.

Keleiviai ir įgulos teigiamai vertino „Heron“. Dėl didelio fiuzeliažo skersmens keleiviai galėjo stačiomis judėti koridoriumi, skrydžio komfortą didino dideli langai.

„Morton Air Services“ DH.114 Heron 1B, 1965 m. Išskirtinis elementas – fiksuota važiuoklė
De Havilland DH-114 Heron C4
  • Heron 1 : Keturmotoris lengvasis transporto lėktuvas su fiksuota važiuokle.
    • Heron 1B: su iki 13 000 svarų (5 900 kg) padidintu kilimo svoriu.
  • Heron 2: Keturmotoris lengvasis transporto lėktuvas su išleidžiama važiuokle.
    Japonijoje naudotas modelis DH.114 Tawron
    • Heron 2A: vienintelis Heron 2, parduotas civiliniam klientui JAV.
    • Heron 2B: su iki 13 000 svarų (5 900 kg) padidintu kilimo svoriu.
    • Heron 2C: modifikuotas Heron 2B, komplektuojamas su pilnai keičiamo žingsnio propeleriais.
    • Heron 2D: su iki 13 500 svarų (6 120 kg) padidintu kilimo svoriu.
    • Heron 2E: vienintelis pagal užsakymą pagamintas VIP transporto lėktuvas.
  • Heron C.Mk 3: VIP transporto versija, skirta karalienės skrydžiams; naudojo Karališkosios oro pajėgos (RAF). Pastatyti 2 vnt.
  • Heron C.Mk 4: VIP transporto versija, skirta karalienės skrydžiams. Pastatytas 1 vnt.
  • Sea Heron C.Mk 20: Britų Karališkojo laivyno transporto ir ryšių orlaivis. 1961 m. trys perdaryti iš buvusių civilinių Heron 2 ir du – iš Heron 2B.
  • Riley Turbo Skyliner: Orlaivis su naujais varikliais, dažniausiai – 290 AG (216 kW) galios Lycoming IO-540 opoziciniai šešių cilindrų vidaus degimo varikliai.[2] Modifikacijas atliko Riley Turbostream Corporation (JAV).
  • Saunders ST-27: 8 pėdomis ir 6 coliais prailgintas fiuzeliažas, lėktuve tilpo iki 23 keleivių. Varomas dviem 750 AG (560 kW) galios turbosraigtiniais varikliais Pratt & Whitney Canada PT6A-34. Modifikacijos aliktos Saunders Aircraft Corporation (Gimli, Manitoba, Kanada).
    • Saunders ST-27A ir Saunders ST-27B.
    • Saunders ST-28: patobulinta ST-27 versija. Pagamintas vienas egzempliorius.
  • Shin Meiwa Tawron: Japonijos įmonės Shin Meiwa alikta modernizacija su 260 AG (194 kW) Continental IO-470. Naudotas Toa AirWays. Jo pavadinimas reiškia „TAW“+He“ron“.[3]
De Havilland DH-114 Heron keleivių salonas

Kariniai operatoriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Civiliniai operatoriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Heron 1B Niuarko aviacijos muziejuje
Aviakompanijos „Sabena“ Heron 1

Techniniai duomenys („Heron 2D“)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
De Havilland Heron pilotų kabinos prietaisų skydas

Bendrieji duomenys

Skrydžio duomenys

  • Kreserinis greitis: 183 mylios per valandą (295 km/h, 159 mazgai)
  • Skrydžio nuotolis: 915 mylios (1 473 km, 795 jūrmylės)
  • Skrydžio lubos: 18 500 pėdų (5 600 m)
  • Kilimo greitis: 1 140 pėdos/min (5,8 m/s)
  • Kilimo į 50 pėdų (15 m) aukštį nuotolis: 2 425 pėdos (739 m)[6]
  • Tūpimo iš 50 aukščio (15 m) nuotolis: 2 065 pėdų (629 m)[6]

Taip pat skaityti

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susiję konstrukcijos

Panašaus laikotarpio, paskirties ir konstrukcijos orlaiviai

  • (EN) Bain, Gordon. De Havilland: A Pictorial Tribute. London: AirLife, 1992. ISBN 1-85648-243-XISBN 1-85648-243-X.
  • (EN) Bridgman, Leonard. Jane’s All the World’s Aircraft 1958–59. London: Sampson Low, Marston & Company, Ltd., 1958.
  • (EN) Green, William. Macdonald Aircraft Handbook. London: Macdonald & Co. (Publishers) Ltd., 1964.
  • (EN) Jackson, A.J. De Havilland Aircraft since 1909. London: Putnam, Third edition, 1987.
  • (EN) Taylor, John W. R. (editor). Jane’s All The World’s Aircraft 1965–66. London: Sampson Low, Marston, 1965.
  • (EN) „The Royal Moroccan Air Force… A Seasoned Air Arm“. Air International, November 1985, Vol. 29, No. 5. pp. 226–232, 250–252. ISSN 0306-5634ISSN 0306-5634.
  • (EN) Wixey, Ken. Heron at Fifty: De Havilland’s Beautiful DH.114. Air Enthusiast 87, May–June 2000, pp. 72–77. ISSN 0143-5450ISSN 0143-5450
  1. „De Havilland DH114 Heron“.
  2. „FAA Supplemental Type Certificate SA1368WE.“[neveikianti nuoroda] faa.gov. Nuoroda tikrinta: 13 August 2008.
  3. Taylor 1965, p. 107.
  4. Tom Cooper. „Congo, Part 1; 1960–1963“. ACIG.
  5. Air International November 1985, p. 229.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 Bridgman 1958, p. 68.